Taip, žinau, kad krikščionybė, beje, įsileista į Lietuvą jau labai vėlai, kartu su jos rjeormacifa, į Lietuvą atnešė pirmąsias mokyklas prie vienuolynų, o seniausias Europos universitetas – Vilniaus universitetas – irgi tokios mokyklos vaisius. Krkščionybė atnešė galimybę kurti lietuvių raštą ir pradėti leisti knygas lietuviškai – taigi padėjo pagrindus lietuvių rašytinės kalbos kūrimui, knygų leidybai. Juk net LDK-štystėje metraščiai buvo rašomi ne lietuvių kalba, nes nebuvo raidyno lietuvių kalbos garsams užrašyti. Daug gerų, pozityvių dalykų atnešė krikščionybė ir labai išmintingai prisitaikė prie senosios lietuvių pasaulėjautos, švenčių, papročių – jų nenaikino, viską išmintingai suderino, papildė, išpuoselėjo. Žmones švietė, ugdė, kėlė jų orumą, naikino baimes. Deja, pastaraisias dešimtmečiais žmonės prarado dvasines vertybes, o šiandien, jų vėl geisdami, kai kurie ilgai klaidžioja takais, kuriuos jau buvo praėję jų protėviai ir atėję iki civilizuoto krikščioniškojo gyvenimo brandos. Dažnai juk nematome to, kas yra pasonėje, kas padėta, pateikta jau paruošta – tik išmintingai tuo naudokis-, o bandom viską atrasti patys, nuo pat pradžių: per raganavimus, burtus, pagonybes, tibetus ir t.t. bei pan., kol po ilgų klajonių praregime, kad viskas tas, ko ieškota besiblaškant po pasaulį ar senoves, yra čia pat namie, Lietuvoje.