Darbo partijos byla, kuri tęsiasi jau kelintus metus, gali tapti pagrindiniu politiniu įvykiu šių metų rudens sezone.

Formali šios bylos priežastis yra ta, kad Darbo partija 2004–2006 metais neįrašė į oficialią apskaitą daugiau kaip 24 mln. Lt pajamų, daugiau kaip 23 mln. Lt išlaidų, išvengė sumokėti valstybei daugiau kaip 3,8 mln. Lt mokesčių ir įmokų. Tačiau pažvelkime į visą šį reikalą ne teisinių kolizijų aspektu, bet kaip į situacijos prieš rinkimus veiksnį, turintį įtakos visam prieš rinkimus ir rinkimų procesui.

Pats Darbo partijos bylos sprendimo suaktyvinimas šiuo metu jau turėtų kelti įtarimų, nes nepriklausomai nuo to, ar teisėjai tiesiog pagaliau surinko visą reikiamą medžiagą ir pradėjo naują bylos nagrinėjimo etapą, ar vis tik tai yra sąmoningai siejama su rinkimų procesais, išvada gali būti viena – tai iš esmės gali pakeisti visą rinkimų jėgų ir partijų galimybių rinkimuose tikimybę.

Kaip bebūtų keista, rinkimiškai ši byla yra vienodai naudinga ir Darbo partijai, ir jos priešininkams bei konkurentams. Darbo partija, jos vadovai dėl bylos įgyja galimybių daug intensyviau naudotis žiniasklaidos dėmesiu, kalbėti apie save ir partiją. Tokiu būdu visuomenėje ši partija tampa viena intensyviausiai eksponuojamų ir dėl tos priežasties jos reitingai tik kyla. Šiandien Darbo partijos galimybės laimėti rinkimus į Seimą yra ypač didelės. Todėl galime daryti išvadą, kad „darbiečių“ lyderiai sieks užtęsti jiems palankų, nors ir ne visada malonų viešosios erdvės eksploatavimą iki pat rinkimų.

Kita vertus, dešiniųjų atstovai, skatindami Darbo partijos teisminės bylos nagrinėjimą, irgi savotiškai mobilizuoja savo rinkėjus, nes taip išryškina save kaip principinius kovotojus už finansinį skaidrumą bei kovojančius prieš finansinius nusikaltimus politiniame lauke.

Na, o jeigu įvyktų kraštutinis atvejis, kada teismas dėl finansinių nusikaltimų gausos nutartų nutraukti šios partijos veiką, susiformuotų savotiška tuštuma pakankamai dideliame politikos lauko diapazone. Tokiu atveju didelė rinkėjų masė taptų geidžiamu grobiu visoms politinėms jėgoms, konkuruojančioms dėl pergalės rinkimuose.

Čia tikėtina, kad daugiausia atsilaisvinusiųjų rinkėjų pažvelgtų į LSDP bei į Liberalų ir centro partijos galimybes, nes būtent šios partijos Darbo partijos atžvilgiu stovi jai iš kairės ir iš dešinės. „Darbiečiai“ šiandien yra ta politinė jėga, kuri susiurbė suabejojusius socialdemokratais ir liberalcentristais. Taigi, nutraukus Darbo partijos veiklą, šios dvi partijos pajustų didžiausią naujų šalininkų antplūdį per rinkimus.

Tačiau, be šių dviejų partijų, rinkimuose atsirastų šansas ir radikalioms, populistinėms jėgoms, kurios šiandien daugiausia ko gali tikėtis rinkimuose, tai maždaug vieno procento rinkėjų balsų. Mat, kaip ir visur, „darbiečių“ šalininkų lauke yra daug rinkėjų, balsuojančių ne tiek už politinius principus, kiek už emocinius akcentus, transliuojamus šios partijos lyderių, todėl įtarumas, baimės, keršto kažkam siekis virsta į stiprų emocinį „darbiečių“ palaikymą net tada, kai teisiškai ar politiškai viskas yra aišku ir neginčytina. Tokio tipo rinkėjai labai lengvai persimes į kitokį suokalbio bei politinio keršto registrą, būdingą V. Šustauskui, V. Matulevičiui ar D. Kedžio šalininkams.

Tačiau vienos iš įtakingų partijų išstūmimas iš rinkimų proceso gali tapti ne tiek šios partijos sunaikinimo procedūra, kiek susikaupusių šioje partijoje problemų išplovimo procedūra. Techniškai yra labai paprasta sukurti naują ir formaliai panašią politinę jėgą, pavadinus ją panašiu vardu – vietoj pavadinimo „Darbo partija“ užregistravus kad ir „Darbo žmonių partijos“ pavadinimą. Na, o organizuoti visų partijos narių perėjimą į „naujas“ struktūras visiškai nesudėtinga. Mes regėjome ne vieną partinių struktūrų atėjimą į kitas partijas. Paskutinis atvejis sietinas su Naujosios sąjungos įsiliejimu į „darbiečių“ gretas.
Taigi Darbo partijos byla tęsis ir klestės, nes joje suinteresuoti visi.