Pakankamai skurdi prezidento Valdo Adamkaus lietuvių kalba, paįvairinama tik pertarais „skant“, „škia“, net ir etatinio literatūrinio bendraautoriaus Valdo Bartasevičiaus pastangomis, „Prezidento dienoraščio“ ypatingomis stilistinėmis naujovėmis nepraturtino.

O dienoraštis galėtų būti kaip tik tas žanras, kur asmuo (o dar jeigu asmenybė) turi galimybes atsiskleisti visu grožiu. Vis tik kai kuriems Lietuvos politikos elito veikėjams V. Adamkus randa ir gyvesnių apibūdinimų.

„Sumurkdyto“ Pakso tualetinis popierius

Bene ryškiausias V. Adamkaus knygos „herojus“ – apkaltos proceso metu nušalintas Rolandas Paksas. Žinia, rašyti apie tą laikotarpį vienas malonumas, nes medžiagos nors vežimu vežk.

„Rašau tai ne iš kokios pagiežos. Tik skaudu matyti, kas darosi valstybėje“, - negalima nesutikti su V. Adamkumi, kai jis prisimena vadinamosios Lenočkos Lolišvili užkalbėtą ir stebuklinių galių turintį tualetinį popierių („Atrodo, tai dabar svarbiausia tema Lietuvoje“) bei kitas tuometinių Daukanto aikštės gyventojų keistenybes, sąsajas su abejotinomis Rusijos reklamos agentūromis ir pan.

„Sklaidydamas dienoraštį, pats nustebau aptikęs šį įrašą. Stebint pompastišką ceremoniją Prezidentūroje, tąkart mane persmelkė negera nuojauta: R. Pakso fanfaros man priminė R. Nixono pomėgius ir pamaniau, ar tik ir jų likimas nebus panašus“, - gana dramatiškas politinis laikotarpis suteikė V. Adamkui net tam tikrų toliaregiškų galių, kurios išsipildė su kaupu.

V. Adamkaus vartojamas apibūdinimas „sumurkdytas prezidentas“ – į dešimtuką. „R. Pakso skandalas plėtojasi, bet, atrodo, visas šiukšles mėginama sušluoti po kilimu. Jau dabar matyti, kad jo komanda mėgina nukreipti visuomenės dėmesį nuo esmės. Ko gero, greitai išgirsime, kad R. Paksas – tautos didvyris, kurį nori sunaikinti tamsos jėgos. Įtariu, kad A. Brazausko aplinka gali norėti tokį sumurkdytą prezidentą paversti savo marionete ir išties jam pagalbos ranką“, - rašo V. Adamkus.

Artimiausių R. Pakso patarėjų žiede buvęs Remigijus Ačas, prieš tai prekiavęs traktoriais, o prezidentui patarinėjęs nacionalinio saugumo klausimais, taip pat sulaukė pakankamai tikslaus savo veiklos apibūdinimo. „Prezidento patarėjas R. Ačas esą rūpinasi ne valstybės reikalais, o reikalauja, kad VSD tirtų, kas interneto erdvėje pasisako prieš R. Paksą. Reikalauja išsiaiškinti ir nubausti. M. Laurinkus mano, kad paksistai jau sugalvoję, kaip su juo susidoroti. Jis netiki, kad pavyks išsilaikyti, bet nerimauja ne dėl savęs, o dėl departamento likimo. Mečio nuomone, R. Ačui mažiausiai rūpi nacionalinis saugumas, negana to, jis kliedi, neva VSD dirba Vytautui Landsbergiui“, - liudija V. Adamkus.
 
Labiausiai kliūva konservatoriams

Tačiau daugiausia „šiltų“ epitetų sulaukia konservatoriai. Kadangi V. Adamkus aktyviai stojo to paties Mečio (Laurinkaus, - Alfa.lt past.) bei kitų prieštaringai vertinamų VSD vadovų, o ne parlamento pusėn, kai vyko VSD veiklos parlamentinis tyrimas, tad su neslepiama antipatija taršomi visi, kurie drįso reikalauti VSD atskaitomybės.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas savo darbo neatliko ir tik suskaldė visuomenę. Visokie rašeivos ir tariami „analitikai“ per radiją ir spaudą begėdiškai manipuliavo žmonių jausmais. Susidarė neįtikėtinos sąjungos: griaudami VSD, konservatoriai susidėjo su paksistais ir Viktoro Uspaskicho darbiečiais!!! Man sunkiausia suprasti Andrių Kubilių – nejau valdžios troškimas užtemdė sveiką protą? O apie ponią Rasą Juknevičienę nė nekalbu – ši, atrodo, visiškai prarado ir garbę, ir sąžinę“, - būdingo V. Adamkui aptakaus kalbėjimo čia kaip nebuvę.

Po vieno prezidento susitikimo su Seimo valdybos nariais, kurio metu V. Adamkus vėl pareiškė, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto VSD veiklos tyrimo išvados ne tik nepadėjo

išspręsti realių problemų, bet vien daro didelę žalą šios įstaigos veiklai ir dar labiau supriešina visuomenę. „Baigiantis susitikimui kreipiausi į pašnekovus ragindamas negriauti Prezidento

institucijos autoriteto, nes prabėgus porai metų galbūt kuris nors jų sėsis į mano kėdę, o bus pats savo rankomis pakenkęs šio posto prestižui. Andrius Kubilius puikiai suprato, kad būtent jam skiriu šiuos žodžius, ir visą laiką, kol kalbėjau, vengė pažvelgti man į akis. Būtent jo vadovaujama partija kelia visuomenėje sumaištį, tikėdamasi, kad tai padės sutelkti savo rinkėjus, - vėl žodžių į vatą nevynioja V. Adamkus. - O bjauriausiai elgiasi Rasa Juknevičienė. Šiandien per spaudos konferenciją ji kaltino kone visą pasaulį.“

Nėra iki galo aišku, kuo V. Adamkų buvo užrūstinusi Rasa Juknevičienė, tačiau ten, kur tik ji paminima, iš karto pakvimpa kažkuo negeru.

„Stebina konservatorių viražai. Pasitelkia atleistus VSD pareigūnus, atrodo, tam, kad pridengtų nelabai švarius savo darbelius. Beje, tarp jų ginamų talkininkų - ir buvę KGB karininkai. Reikalauja juos grąžinti į VSD. O ponia R. Juknevičienė jau kalba, kad už dabartinį departamento generalinį direktorių P. Malakauską net ankstesnis vadovas buvęs geresnis, - dėsto pusiau tiesą pusiau melą V. Adamkus. - Paprašiau P. Malakausko parinkti keletą įspūdingesnių pažymų ir išslaptinus pateikti jas atsakingų asmenų grupei. Artimiausiu metu šauksiu Valstybės gynybos tarybos posėdį ir pateiksiu jo dalyviams šią VSD informaciją. Neabejoju, kad artėjant Seimo rinkimams pažymose minimi užsienio jėgų veikiami asmenys ir įtakos grupės dar suaktyvės.“

Reikalas tas, kad V. Adamkaus minimi KGB karininkai nėra tokie. Vienas jų mokėsi KGB mokykloje, tačiau ją metė, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę ir atėjo į kuriamą VSD. R. Juknevičienės noras grąžinti pašalintus VSD pareigūnus nebuvo sėkmingas.

Visiškai V. Adamkus „nutrūksta“, kai 2007 metais Seimas svarsto jo vetuotą KGB rezervistų

įstatymą. „Seime kunkuliavo turbūt dar neregėtos aistros. Siaurakaktišką partiškumą demonstravo Andrius Kubilius, ką jau kalbėti apie klumbius, pečeliūnus. Žinoma, įžūlumo viršūnė - Petras Gražulis. Jis drįso mane, Lietuvos žmonių išrinktą Respublikos Prezidentą, viešai pavadinti KGB bendradarbiu! Tokio įžeidimo prezidentui dar nėra buvę mūsų istorijoje. Mano atstovai protestuodami paliko posėdžių salę“, - emocijų neslepia V.Adamkus. Jį bent paguodžia, kad Seimas sureagavo tinkamai - pareikalavo, kad P. Gražulis pasišalintų iš salės, o kai jis nepakluso, jam penkiems posėdžiams atimta pasisakymo ir balsavimo teisė.

„Blogietis“ G. Kirkilas
 
Kitų partijų lyderiai tokio didelio nerimo, kokį kėlė konservatoriai, V. Adamkui nekelia. Na, nebent kartais pasvarstomas Viktoro Uspaskicho diplomo legalumo klausimas, niekinančiai nužvelgiamas politinių perspektyvų neturintis Artūras Paulauskas („Politinis gyvenimas po vasaros

atostogų štilio vėl pagyvėjo. Net graudu matyti, kaip blaškosi Artūras Paulauskas.

Nei jis, nei jo partija šiuo metu neturi jokios politinės įtakos“), paminimas vienas kitas socialdemokratas (velionis Algirdas Mykolas Brazauskas – išimtis).

Kliūna tik Gediminas Kirkilas. Šiaip nekliūtų, račiaujam teko užimti premjero postą, o jį užėmęs dar ir kažkokių iniciatyvų imdavosi. Pavyzdžiui, „nepaisydama neigiamos mūsų (gal prezidentūros ir VSD, - aut. past.) pozicijos, Vyriausybė vis viena paskelbė, kad sudaroma komisija (V. Pociūno žūties aplinkybėms tirti, - aut. past.). Tuomet paskambinau premjerui G. Kirkilui ir pasakiau, kad esu nusistatęs prieš jo sudarytą komisiją, nes tai daro didelę žalą mūsų teisinei sistemai. Pasirodo, jis tuo metu važiavo į konservatorių sueigą Giruliuose – gal komisija būtų buvusi jo dovanėlė? G. Kirkilas tik paklausė, ką jam dabar daryti. Pasakiau, kad jis turi atšaukti nutarimą sudaryti komisiją ir paaiškinti, jog V. Pociūno byla jau perduota teismui, o anksčiau jis apie tai dar nebuvo informuotas. G. Kirkilo atsakymas nuskambėjo netvirtai“, - prisimena V. Adamkus. Keisčiausia, kad net ir šiuo atveju nepavyko apsieiti be konservatorių.

„2K – G. Kirkilo ir A. Kubiliaus neformali sąjunga“, kaip rašoma V. Adamkaus dienoraštyje, turėtų likti amžiams nenuplaunama gėda ant socialdemokratų partinio munduro.

Šiaip V. Adamkui su premjeru G. Kirkilu, kai šis nebūdavo įtakojamas konservatorių, tvarkytis būdavo lengva. G. Kirkilas, pasirodo, pasikarščiuodavo, kartais užsiimdavo smulkiu šantažu, tačiau prezidentui pavykdavo nesunkiai nuraminti ko nors besispyriojantį premjerą.