Svetinguose Betygalos bendruomenės namuose svečiavosi etnologai - Jonas Trinkūnas, Valdas Rutkūnus ir ūkininku Marijus Čekavičius. Svečius dvasingam pokalbiui nuteikė svetingi betygališkiai, kvapni žolelių arbata, atstatytame mediniame name, kurio kiekviena kertė alsuoja istorija.

Čia aiškiai juntama praeitis ir dabartis, jungianti bendruomenę. Buvęs medinis valsčiaus pastatas, tikras vargeta miestelio centrinėje aikštėje, dabar atrodo, kaip ponas naujais rūbais.

Pradžioje aktyvių betygališkių siekiai kai kam atrodė idealistiniai, vėliau, bendruomenės branduoliui besistengiant, tapo gražiausiais Raseinių rajone bendruomenės namais. Kuo autentiškiau atkurti medinį pastatą, įrengti taip, kad būtų galima svečius priimti, supažindinti su lietuvių papročiais, buitimi, bendravimo kultūra, padėjo įvairių sričių specialistai. Duonkepė duonos kambaryje laukia žingeidaus jaunimo, nemačiusio duonos kelio iki stalo. Bendruomenė siekia atgaivinti ir puoselėti amatus, tautines tradicijas, teikti paslaugas turistams.

Svečiai, stebėjosi niekur dar nematytais tokiais bendruomenės namais, kuriuose dera išorė ir vidaus įranga, baldai, tvyro gera dvasia. Netikėtai nuteikia išlikusi daboklė su mažu grotuotu langeliu, dideliu senovišku raktu rakinama. Arbatos kambaryje kvepia apylinkėse, greta piliakalnių surinktos žolelės. Ant drobinių maišelių išpieštas Betygalos herbas, - ąžuolas su gilėmis. Bendruomenės pirmininkė džiaugiasi atnaujintais namais, kuriuose laukiami visi, siekiantys plačiau susipažinti su Betygalos apylinkėmis, pasivaikščioti istorinėmis vietomis, pasiklausyti vietinių gyventojų pasakojimų. Žinančių ir gerbiančių Betygalos praeitį čia netrūksta: legendomis ir mitais atvykusius sudomina kraštotyrininkės M. B. Navakauskienė, E. Skudrienė, miestelio centre gyvenantis G. Juška. Pasivaikščioti savarankiškai ar minti dviračiu padubysiais dabar labai paranku, nes prie lankytinų objektų Dubysos regioninio parko direkcijos įrengtuose stenduose pateiktos schemos, nuorodos, įvairiapusiška informacija.

Etnologai ir betygališkiai prisiminė dar 1998 m. surengtą Romuvos stovyklą Betygalos apylinkėse, kraštotyrines ekspedicijas su Dubysos regioninio parko darbuotojais. Surinkta medžiaga nedūla lentynose, priešingai, ji plačiai naudojama Betygalos muziejaus ekspozicijoje, ne vienoje knygoje ar leidinyje, turizmo maršrutų ir stendų aprašymuose.

Svarstydami kaip sutelkti pastangas plėtojant senąsias tradicijas, prisiminėme lietuvių liaudies išmintį, sutelktą tautosakoje, dainose. Romuvos Krivio Jono Trinkūno palinkėjimas dainuoti, o žemaitukus auginančio ūkininko Marijaus Čekavičiaus užmojis atjoti į Betygalą per Baltų vienybės dieną ant piliakalnių peraugo į Perkūno giesmę „Karingo augo, karingo…“

Baigdami kelionę po pietryčių Žemaitiją, etnologai išreiškė įsitikinimą, jog būtina daugiau bendrauti visiems, dalintis patirtimi, puoselėti lietuvybę ir palaikyti lietuvišką dvasią, nepriklausomai nuo gyvenamo laikmečio, koks jis sunkus mums beatrodytų.


Dubysos regioninio parko informacija