Persivertusi į antrą pusę žiemą mus nustebino dideliais šalčiais. Prisiminkite šio mėnesio kalendorines šventes, senolių stebėjimus ir orų spėjimus. Šiuo metu nėra darbų skubos ūkyje, galima daugiau laiko skirti sau, skaitymui.

Lietuviškai vasaris dar vadintas ragučiu, pridėtiniu, pūsiu, pusiniu, pustiniu, pusčiumi, mažuoju ragučiu.

Vasario 5 d. - Šv. Agota, Duonos diena, Gabijos diena

Tą dieną žmonės skuba į bažnyčią, norėdami parsinešti namo pašventintos duonelės. Ji turi saugoti pastatus nuo gaisrų. Duonelė užkišama po balkiais, neužmirštama jos padėti ir į statomo namo kertę, pamatus. Nuo seno Lietuvoje išlikęs paprotys gaisro metu Agotos duonelės įmesti ir į ugnį, kad ugnis neišplistų ir visko aplinkui nesunaikintų. Be abejo, tokią dieną giminės ir artimieji neužmiršta pasveikinti varduvininkių.

Šią dieną lietuviai pagerbia Duoną ir ugnies dievaitę Gabiją. Kai kur Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje, dar ir dabar gyvas paprotys vakare žarijas užžarstant pelenais arba rytmetį, įkuriant ugnį, sukalbėti maldelę, kreipiantis į Gabiją: „Švinta Gabieta, sugobta gabėk, sužiebta žibėk“. Duonos dieną nuo seniausių laikų būdavo kepama šventa duona, atliekamos apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Apeigose pašventinta duona pagelbsti labai įvairiais gyvenimo atvejais: gaisrui kilus, blogos akies „apžavėtoms“ karvėms pieną grąžinti, bičių spiečių avilyje sulaikyti, akių ligoms bei žaizdoms gydyti, linų derlių pagausinti. Jeigu šios duonos gabaliukas bus ant krosnies, – „ugnis iš namų neišeis“ (neuždegs trobesių). Kilus gaisrui, kad ugnis neišplistų į visą kaimą, žmogus su šventos duonos rieke, triskart apibėgęs degantį trobesį, turėdavo įmesti ją į ugnį. Arba nubėgti neatsigręždamas į laukus, – ten pasisuks ir vėjas. Kas šios duonos turi miške, tą aplenkia gyvatės geluonis („Kai su šventa duonele eini girion, tai kirmėlės kaip nuo ugnies lekia“ („Kirmėlės“ – gyvatės). Jei rankoje laikai duoną – Perkūnas netrenks. Lietuvės motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, – gal aplenks ir kulka. Į naujai statomo namo pamatus kiekvienas šeimininkas pagarbiai dėdavo šventintos duonos, kad visos nelaimių ugnys eitų pro šalį. Dzūkės nedidelį gabalėlį pašventintos duonos visą laiką laikė ant krosnies netoli žaizdro, kad Gabija saugotų namų ugnį. Apie Daugus šio papročio kai kurios šeimininkės laikosi ir šiandien.

Vasario 9 d.- Šv. Apolonija

Įvedus krikščionybę, buvo tikima, kad nuo dantų skausmo gelbsti šv. Apolonija, kurios statulos stovėjo ir tebestovi Lietuvos bažnyčiose. Mat lietuviai, kaip ir kiti katalikai, šv. Apoloniją laikė gelbėtoja nuo dantų ligų, meldėsi jai, laikė dantų ir dantų gydytojų globėja.

Aleksandrijoje beveik prieš 2 tūkstančius metų gyveno jauna, labai graži moteris, vardu Apolonija. Ji buvo krikščionė. Aleksandrijos magistras liepė ją suimti ir, pririšus prie lentos, sudeginti ant laužo, jei krikščionė neišpažinsianti pagonybės. Apolonijai atsisakius tai padaryti, minia ją užpuolė, surišo, išrovė dantis ir ketino mesti į ugnį, tačiau moteris paprašė prieš tai ją atrišti, kad galėtų pasimelsti. Kai Apoloniją atrišo nuo lentos, ji pasimeldė ir pati puolė į ugnį. Pasakojama, kad liepsnose Apolonija šaukė žmonėms, jog skaudant dantims tereikės ištarti jos vardą, ir skausmas nurims. Šv. Apolonija portretuose ir skulptūrose vaizduojama laikanti rankoje reples dantims traukti. Beje, tos replės mums labiau primena kalvio žnyples.

Vasario 14 d. – Šv. Valentino diena, įsimylėjusių jaunuolių šventė

Šventasis Valentinas - krikščionių vyskupas, kankinys, gyvenęs III a., įgijęs įsimylėjėlių gynėjo ir globėjo vardą. Pastaraisiais metais dirbtinai pritaikyta komercinei meilės šventei diena, iškreipė ankstesnį turinį, sietą su Šv. Valentinu. Europoje ši diena taip pat nėra labai sena. Anglosaksų kraštuose ši šventė švenčiama apie 500 metų. Lietuvoje jaunimas pasirinko švęsti ne deivės Mildos šventę gegužės 13-ąją, o Šv. Valentino dieną. Lietuvoje Šv. Valentino diena rimtai konkuruoja su Užgavėnėmis, Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Komerciniai renginiai užgožia tautinių švenčių reikšmingumą ir turinį.

Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena

Vasario 16-tosios aktas skelbia, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tiesiogiai Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Pasirašė jį 20 tarybos narių, be minėtųjų keturių: kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, J. Smilgevičius, K. Bizauskas, J. Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vl. Mironas, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, A. Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiame Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link. Vasario 16-ąją pasirašytą nepriklausomybės aktą Rusija pripažino, 1920 m. liepos 12 d. pasirašydama su atkurta Lietuva Taikos sutartį. Deja, taika truko tik iki 1940 metų.

1941 m. prasidėjus Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karui, nepriklausomybės akto signatarų laukė liūdnas likimas – vieni iš jų nužudyti, kiti ištremti į lagerius.

Sovietinės okupacijos metais Vasario 16-oji kaip šventė buvo draudžiama minėti. Bet koks lietuvių politinės savimonės pasireiškimas grėsė sovietinės imperijos stabilumui ir griežčiausiomis priemonėmis buvo slopinamas. Pirmą kartą Vasario 16-oji buvo oficialiai paminėta 1989 metais Mokslų akademijoje vykusiame posėdyje. Vasario 16-osios aktas atkurtas 1990 m. kovo 11 d.

Vasario 21 d. -Užgavėnės, Žiemos palydėtuvės

Dar nuo XX a. pr. Užgavėnes Lietuvoje šventė tris dienas, teikė išskirtinę reikšmę trims paskutiniosioms Mėsiedo laikotarpio dienoms – sekmadieniui, pirmadieniui ir antradieniui – tikrajai Užgavėnių dienai (46 dienai prieš Velykas). Tų dienų valgio likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip „vaistai nuo visų ligų“. Kad geriau daržovės tais metais derėtų, Švenčionių apylinkių šeimininkės per visas tris dienas virdavo riebią „rasalienę“ iš paraugintų ruginių miltų ir burokų rasalo užsisrėbti prie gausiai valgomų blynų. Sekmadienį mėsos valgydavo triskart, pirmadienį šešiskart, o per Užgavėnes – net 12 kartų, kad „per metus būtum riebus, sotus ir sveikas“.

Linksmos ir siautulingos Mėsiedo užbaigos išvaro žiemą. Užgavėnių paprotys žinomas visoms Europos tautoms (data – tarp vasario 5 – os ir kovo 6 – os apskaičiuojama pagal mėnulio kalendorių, priklausomai nuo Velykų laiko). Vėl kaimo „ulyčioje“ galima sutikti būrį pokštaujančių persirengėlių: Ožį, Gervę, Žirgą, Mešką, Juodą - kudlotą, Giltinę (etnologai aiškina, kad tai esą ateiviai iš dausų – anapus toteminių protėvių ar jų antgamtinių savybių personifikacijos). Švaistydamasi kočėlu ir šluota, ant pavažos ir rato (žiema su pavasariu susitinka) klibikščiuoja pamėklė Morė (kitur dar vadinama Kotrė, „Boba“ ir pan.) – pati nelabosios žiemos dvasia. Dvyliktą valandą nakties ji supleškės lauže arba bus nustumta į vandenį. Aukštaičiai panašiai pasielgdavo su Gavėno pamėkle. Teateinie pavasaris! Persirengėlių vaikštynės prasidėdavo dieną. Persirengėlių kaukės – iš medžio, kailio, tošies, popieriaus (kumpos, didelės nosys, atsikišę dantys, barzdos, ūsai), apsivilkdavo išverstus kailinius arba kitokį tam tinkamą rūbą. Grupei vadovaudavo velniu, ožiu ar kita kauke apsitaisęs sumaniausias, iškalbingiausias vedlys, kurio pulke, be anksčiau minėtų gyvulių kaukių, netruko ir ubagų, įvairiausių prekijų, būrėjų. Jų sukeltas triukšmas aukštyn kojom apversdavo įprastą kasdienybės tvarką. Keldami didžiausią sąmyšį, persirengėliai apeidavo visas sodybas. Nepriimti, jų nepavaišinti buvo didelė negarbė. Įsiprašę į vidų, jie krėtė įvairiausias išdaigas: tai ugnį užgesina, tai, išgraibę iš puodo mėsą, įdeda į ją pasagą – siūlo pirkti „arklį“, patys ieško pirkti „bergždininkių“ (netekėjusių merginų, kurios pagal amžių jau turėjo būti ištekėjusios), gydo, buria, gieda. Pagrindiniai prekiautojai būdavo persirengėliai žydai. Įsidėję į kojinę puodų šukių (manyk – pinigai piniginėje) mainikaudavo, derėdavosi.

„Čigonai“ tik ir žiūrėdavo, kaip kokį vertingesnį daiktą iš namų nugvelbt, už kurį vėliau galima būtų didesnę išpirką gauti. Grupę lydėdavo Lašininis ir Kanapinis, kurie kaudavosi tarpusavyje. Jų kova baigdavosi Kanapinio pergale. Lašininis būdavo „išvejamas“ iki Velykų. Užgavėnių dieną nenuobodžiausi: supamasi klojime, lenktyniaujama raitomis, vežiojamos „bitės“ – į roges įkelta rėčka, pilna zvimbiančių vaikų, kuriuos dera apšlakstyti vandeniu. Kuo toliau nuvažiuosi, tuo daugiau medaus vasarą prineš bitės, ilgesnį pluoštą išaugins linai. Tam tikslui taip pat buvo supamasi, leidžiamasi nuo kalnelio su rogutėmis, vaikams karuselę ant ledo įtaisydavo, kūmos viena pas kitą į svečius suvaikščiodavo. Suvalkiečiai tą dieną „povelius vaikė“ – jauniklius kumelius, prie rambesnio arklio prikinkę, pravažinėdavo. Daugelyje rajonų per Užgavėnes velėdavo žlugtą, kad linų pluoštas būtų baltesnis ir ploniau siūlai verptųsi. Ta pačia dingstimi dusetiškės merginos būtinai pirkios voratinklius išgaudydavo. Valgoma net devynis kartus ir riebiai: šiupinį iš kruopų, žirnių, spurgas, kiaušinienę, įvairiausius blynus. Po vakarienės šeimos galva tardavo: „Mes užgavėsime, tegu užsigavės mūsų bėdos ir nelaimės“. Visomis Užgavėnių apeigomis siekiama pažadinti žemės gyvybinę jėgą. Tad ir orai nurodo būsimą derlių: jei Užgavėnių dieną sausa, pavasaris bus be lietaus, jei saulėta – bet kur pasėti javai gerai derės. Jei Užgavėnių dieną drėgna, linai gerai derės. Jei saulė anksti nušvinta, tikslingiau sėti ankstyvuosius linus, jei apypiečiu – vėlyvuosius. Gerų linų galėjai tikėtis tada, jei išgriuvęs iš rogių pasivoliosi sniege.

Vasario 22 d.- Pelenų diena (Tarptautinė nacionalinės kalbos diena)

Pirmoji Gavėnios diena, vadinta kaime Pelenų. Per Peleniją tradiciniai papročiai drausdavo daugybę darbų. Žmonės nekuldavo javų, nevelėdavo skalbinių, – antraip jaučiai ariant seilėsis. Nekepdavo duonos, – vasarą pelysianti. Į Pelenijos dieną nusitęsia dalis Užgavėnių „karnavalo“: vežiojama pamėklė, persirengę „vengrais“ siūlo merginoms ir jaunoms moteriškėms „vaistų“ nuo persivalgymo. Po Užgavėnių linksmybių miegodavo lig prašvintant ir žiburio rytą jau nedegdavo. Stebėjo, koks oras: jei lyja ir pusto, pranašavo tais metais bulvių neturėsią, jos supūsiančios. Kaimo žmonės gavėniai jau iš anksto nusipirkdavo silkių, kurias po kaimus vežiodavo miestelių pirkliai. Obelių apylinkėse kartais valstiečiui, kuris siūlomų silkių nepirko, pirklys kelmą ar akmenį į trobą įritindavęs. Toks elgesys, matyt siejasi su senovine kaladės atvilkimo per Pelenę tradicija. Susibūrę vyrai vilkdavo kaladę ten, kur jautė esant alaus „burnai praskalauti“.

Atvilkę sakydavo: „Atvilkom kaladę. Eikit pažiūrėti“. Už tai, o labiausiai tam, kad vėl išvilktų, reikėjo pavaišinti. Žmonės tikėjo, kad „pas ką kaladę atvelka, tam gerą padaro“. L. Jucevičius „Žemaičių žemės prisiminimuose“ 1842 m. rašė, kad Žemaitijoje esąs paprotys Pelenės dieną ant dviračio vežimėlio užsisodinus pamėklę, vadinamą senę Kūniškę, vežioti nuo trobos prie trobos. Ji aptaisyta moteriškai, su eglišakių vainiku, su spragilais rankų vietoje. Folkloristo Z. Slaviūno nuomone, tai pati Užgavėnių Morė, o jos vežiojimas Pelenės dieną rodąs, kad senovėje pamėklė būdavo vežiojama ilgesnį laikotarpį. Per gavėnią dar praėjusiame šimtmetyje žmonės daug dienų, ypač trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais, sausai pasninkaudavo, net pieniškų valgių neragaudami. Už tad tuo laikotarpiu keletą puodynių varškės ar kubilaitį „piltinio“ pieno (labai rūgštaus) pripildavo. Žmonės galėjo gavėti, vadinasi ugdyti savo valią, doru elgesiu, maloniu žodžiu, pagalba jos reikalingiems. Tai dvasinis pasninkas.

Vasario 24 d. – Šv. Motiejus, Vieversio diena

Iš visų paukštelių jis pirmasis parskrenda į gimtinę. Manyta, kad šiam artojų linksmintojui pasirodžius iki savo dienos, ilgokai dar bus šalta – vieversiukas turės „atgulėti“. Jei paukštelis pavėluoja, pavasaris bus ankstyvas. Merginos tą dieną plaukų nešukuodavo – antraip vištos vasarą iškapstys daržus. Negalima ir miltų tą dieną sijoti – pasėlius užpuls amaras. Iki 24 – os Vyturio dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Sakydavo: „Skubykit verpt, parlėks vyturys – susuks kuodelį“. Jei nori būti labai greitas, reikia vieversio dieną du kartus apibėgti apie trobą, nubėgt į kaimo galą ir atgal. Va tada ir būsi greitas kaip vieversys. Apskritai ši diena daug kur laikyta pirmąja pavasario švente.

Vasario 25 d.- Pilėnų diena

1336 m. vasario 25 d. Trapėnų žemėje Pilėnų pilies gynėjai, po žiaurios kovos, neturėdami vilties apsiginti, išsižudo ir susidegina. Priešams, įžengusiems į pilį, beliko degėsiai ir lavonai. „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ – viena iš pirmųjų V. Kudirkos Tautiškos giesmės eilučių. Tai yra esminė lietuvių tautinės savimonės mintis, kuri buvo tarsi kelrodis atsikuriančiai lietuvių tautai. Kiekvieną lietuvį žavi mūsų istorijoje ne imperijos ar karinės pergalės, o kova už laisvę, nesitaikstymas su pavergėjais ir jų prievarta. Tai yra svarbiausia mūsų istorijos vertybė. Praeities paslaptis neglūdi muziejinėse liekanose, iš jos mokomės svarbių dvasinių dalykų – doros, savigarbos, meilės tėvynei ir protėviams. Baltų vienybės diena – rugsėjo 21 d. – jau tampa priprasta ir morališkai privaloma. Tos dienos vakarą Baltų žemėse suliepsnoja atminimų ugnys, skelbiančios baltų tautų vienybę.

Mūsų tautai teko didžiausia našta ir pareiga išsaugoti baltų santarvę ir galimybę išlikti, galimybę būti. Iš visų baltų tik lietuviai sukūrė savo valstybę ir ją atkakliai gynė. Mūsų ryžto ir pasišventimo ginti laisvę simboliu laikytini Pilėnai.
Mūšio Trakėnų žemėje eiga rodo, jog pilėnai taip pasielgė, laikydamiesi karių etikos. Lietuvių panemunių pilyse buvo įsitvirtinusios Gediminui pavaldžios įgulos – profesionalūs kariai. Pilėnams buvo labai svarbi ištikimybė gentainiams, valstybei ir jos valdovui. Šia prasme jie buvo sąmoningi piliečiai. Juos vienijo tautinis solidarumas. Pilėnų moralės pagrindas buvo religinis. Senasis lietuvių tikėjimas buvo pilėnų jėgos šaltinis. Senoji religija vienijo kovojančius lietuvius.

Istorikas Tomas Baranauskas rašė: „Pilėnų gynėjai, laisvę branginę labiau už gyvenimą, ir tragiška jų kovos baigtis yra vienas dramatiškiausių lietuvių kovų su kryžiuočiais epizodų. Bet ar Pilėnų gynėjai pralaimėjo? Kryžiuočiai sugriovė Pilėnus, bet jų neužvaldė. Lietuva toliau priešinosi, kol pasiekė pergalę ir apgynė savo laisvę. Pilėnų gynėjai žuvo, bet žuvo kaip laisvi žmonės – jie netapo vergais.“
Reikia suprasti, jog Pilėnų mūšis nebuvo vienintelis, įvykęs tik Molavėnuose arba Punioje. Tokių Pilėnų neabejotinai buvo daug, tik ne visi jie pateko į metraščių puslapius.

Parengta pagal L. Klimkos, M. Liugienės, J. Trinkūno, L. Petkevičiūtės, E. Ramono surinktą medžiagą.