2012 m. Gegužės 19 d., Šeštadienis,
2012 sausio 17 06:20, www.raseiniskis.lt
Visai neseniai išleistoje naujoje knygoje apie Lietuvos legendas autoriai pasakoja ir apie Raseinių miesto puošmeną – Magdės šulinį, kuris įvairiomis formomis gyvuoja padavimuose, priežodžiuose, anekdotuose.
Išleistoje knygoje „Lietuva. 101 legendinė vieta“ autoriai Vykintas Vaitkevičius ir Daiva Vaitkevičienė aprašo dar vieną legendinę Lietuvos vietą. Ištrauka iš knygos apie Raseinių garsenybę:
Tačiau Magdės, pagrindinės legendos veikėjos, vaizdinys prieštaringas. Čia ji pirmoji Raseinių istorijoje modistė (skrybėlaičių, suknelių ir kitų drabužių modeliuotoja), tuštybės pilna puošeiva, čia pameklė, užimanti Užgavėnių Morės vietą, čia kvailas, žioplas, „sutižęs“, smalsus žmogus, nesvarbu, vyras ar moteris.
Frazeologizmų, sudarytų su junginiu Raseinių Magdė (arba tiesiog Magdė), gausu ir ju skaičius nedaug nusileidžia kaimo Jurgiui arba molio Motiejui.
1830 m. tikros Magdės istorijos Adomui Liudvikui Jucevičiui jau niekas negalėjo papasakoti, nors Raseinių Magdė (Rasejniu Magdy) buvo plačiai žinoma. XIX a. pradžioje Magdė, iki tol buvusi puošeiva, pavirto į Magdę, laisvo elgesio moterį, pažymi minėtas žemaičių tyrinėtojas.Tačiau jo aprašyme svarbi chronologine nuoroda – Magdės (tai Magdalenos vardo trumpinys) atvykimas į Raseinius datuojamas Augusto III valdymo laikotarpiu tarp 1733 ir 1763 metų. O ši data beveik tiksliai sutampa su karmelitų vienuolių įkurdinimu Raseiniuose, – tuo 1720 m. pasirūpino vietos diduomenės atstovas Daujotas.
Marijos Magdalietes garbinimas yra būdingas karmelitų ordinui (Marija Magdalena de Paci, karmelitė vienuolė, 1669 m. paskelbta šventąja), o jo atstovai Raseiniuose įsikūrė Magdės šulinio kaimynystėje, miesto parko rajone. Svarbus dar vienas argumentas – tautosakinis Raseinių Magdės paveikslas yra lygiai toks pat margas, kaip ir šventosios Marijos Magdalietės ikonografija!Pastaroji vaizduojama ir kaip jauna graži ilgaplaukė, ir kaip medituojanti nusidejėlė (plg. „Nieko per dienų dienas nedirba, tik sėdžia kaip Magdė, ir gana“).
Pagrįstai galima manyti, kad Raseinių karmelitai buvo tie, kurie XVIII a. pirmojoje pusėje pašventino šaltinį ir prie jo pastatė šventosios skulptūrą (atviro tipo koplytėlę?).Galimas daiktas, kad tuomet pasklido gandas ir apie Magdalenos stebuklus, – esą statulai iš akių trykštančios ir šaltinin riedančios ašaros. Matyt, būta dar vieno ypatingo papročio, ir garsas apie Raseinių Magdę sklido tarsi kokia svarbi naujiena.
Pasakojimai, anekdotai ir erzinimai rodo, kad tikintieji (taip pat ir maldininkai, Maironio gatve keliaujantys į Šiluvą) bučiuodavo stebuklinga laikoma šventosios statulą prie šulinio. Toks pat savotiškas reikalavimas galėjo būti keliamas ir visiems pirmą kartą į Raseinius atvykusiems svečiams. Juokais dar ir dabar kartais klausiama:– Buvai Raseiniuose?– Taip, – atsakoma.– Ar matei Magdę?– Taip.– O į užpakalį jai ar bučiavai?– Kad per ponus nepriėjau...
Tikėti ar ne, bet, Mečislovo Davainio-Silvestraičio duomenimis, XIX a. pirmojoje pusėje Raseiniuose, prie Viduklės–Nemakščių kelio, dar buvo carinės Rusijos kareivių statyta iš trinkos išdrožta Raseiniu Magdės skulptūra, kurią „pirmą sykį į miestą įpuolusiems žiopliams, nežinantiems kur eiti“, jie liepdavo pabučiuoti į užpakalį arba išsipirkti. Matyt, tą pačią statulą savo garsiojoje poemoje mini ir poetas Maironis.
Įdomu tai, kad bučinys kaip pasisveikinimo forma yra gerai žinomas tiek tradicinėje kaimo, tiek daugiakultūrinėje miesto erdvėje. Antai įžengus į kieno nors naują pirkią buvo įprasta bučiuoti krosnį, o pirmą kartą nuvažiavus į Vilnių juokauta, kad reikia pabučiuoti žydaitę...
Prancūzė Magdalena*, kurios pavardės jau niekas dabar nebeatmena, buvo pirmoji modistė** Žemaitijoje. Į Raseinius iš Varšuvos ji atvyko valdant Augustui III***. Ta nepaprasta būtybė, išsipuošusi pagal naujausią paryžietišką žurnalą, duodanti toną visai provincijai, savo atsiradimu sukėlė triukšmo ir sujudino visas žemaites, kurios iš pradžių nelabai buvo jai palankios, nes visas jaunimas traukė į Raseinius, nelyginant į atlaidus.
Betgi vėliau smalsumas ir tuštybė, silpnybės, bendros visoms Ievos dukterims, pergalėjo tą nepalankumą, ir jos pačios pradėjo lankytis: pirma tik pasižiūrėti to naujo pasaulio stebuklo, o paskui, pamėgusios visa, ką darė ir turėjo Magdalena, pačios ėmė jos pavyzdžiu puoštis ir visu kuo ja sekti, net drabužių spalvomis, elgesiu, povyza ir eisena.
Lengva įsivaizduoti, su kokia nuostaba žiūrėjo liaudis į tą naują metamorfozę. Tik pasirodydavo kas apsirengęs prancūziškai, liaudis rinkosi pulkais, lyg kokių stebuklų pasižiūrėti ir kalbėjo: „Išsiruošė kaip Raseinių Magdalena.“
Išleistoje knygoje „Lietuva. 101 legendinė vieta“ autoriai Vykintas Vaitkevičius ir Daiva Vaitkevičienė aprašo dar vieną legendinę Lietuvos vietą. Ištrauka iš knygos apie Raseinių garsenybę:
Tačiau Magdės, pagrindinės legendos veikėjos, vaizdinys prieštaringas. Čia ji pirmoji Raseinių istorijoje modistė (skrybėlaičių, suknelių ir kitų drabužių modeliuotoja), tuštybės pilna puošeiva, čia pameklė, užimanti Užgavėnių Morės vietą, čia kvailas, žioplas, „sutižęs“, smalsus žmogus, nesvarbu, vyras ar moteris.
Frazeologizmų, sudarytų su junginiu Raseinių Magdė (arba tiesiog Magdė), gausu ir ju skaičius nedaug nusileidžia kaimo Jurgiui arba molio Motiejui.
1830 m. tikros Magdės istorijos Adomui Liudvikui Jucevičiui jau niekas negalėjo papasakoti, nors Raseinių Magdė (Rasejniu Magdy) buvo plačiai žinoma. XIX a. pradžioje Magdė, iki tol buvusi puošeiva, pavirto į Magdę, laisvo elgesio moterį, pažymi minėtas žemaičių tyrinėtojas.Tačiau jo aprašyme svarbi chronologine nuoroda – Magdės (tai Magdalenos vardo trumpinys) atvykimas į Raseinius datuojamas Augusto III valdymo laikotarpiu tarp 1733 ir 1763 metų. O ši data beveik tiksliai sutampa su karmelitų vienuolių įkurdinimu Raseiniuose, – tuo 1720 m. pasirūpino vietos diduomenės atstovas Daujotas.
Marijos Magdalietes garbinimas yra būdingas karmelitų ordinui (Marija Magdalena de Paci, karmelitė vienuolė, 1669 m. paskelbta šventąja), o jo atstovai Raseiniuose įsikūrė Magdės šulinio kaimynystėje, miesto parko rajone. Svarbus dar vienas argumentas – tautosakinis Raseinių Magdės paveikslas yra lygiai toks pat margas, kaip ir šventosios Marijos Magdalietės ikonografija!Pastaroji vaizduojama ir kaip jauna graži ilgaplaukė, ir kaip medituojanti nusidejėlė (plg. „Nieko per dienų dienas nedirba, tik sėdžia kaip Magdė, ir gana“).
Pagrįstai galima manyti, kad Raseinių karmelitai buvo tie, kurie XVIII a. pirmojoje pusėje pašventino šaltinį ir prie jo pastatė šventosios skulptūrą (atviro tipo koplytėlę?).Galimas daiktas, kad tuomet pasklido gandas ir apie Magdalenos stebuklus, – esą statulai iš akių trykštančios ir šaltinin riedančios ašaros. Matyt, būta dar vieno ypatingo papročio, ir garsas apie Raseinių Magdę sklido tarsi kokia svarbi naujiena.
Pasakojimai, anekdotai ir erzinimai rodo, kad tikintieji (taip pat ir maldininkai, Maironio gatve keliaujantys į Šiluvą) bučiuodavo stebuklinga laikoma šventosios statulą prie šulinio. Toks pat savotiškas reikalavimas galėjo būti keliamas ir visiems pirmą kartą į Raseinius atvykusiems svečiams. Juokais dar ir dabar kartais klausiama:– Buvai Raseiniuose?– Taip, – atsakoma.– Ar matei Magdę?– Taip.– O į užpakalį jai ar bučiavai?– Kad per ponus nepriėjau...
Tikėti ar ne, bet, Mečislovo Davainio-Silvestraičio duomenimis, XIX a. pirmojoje pusėje Raseiniuose, prie Viduklės–Nemakščių kelio, dar buvo carinės Rusijos kareivių statyta iš trinkos išdrožta Raseiniu Magdės skulptūra, kurią „pirmą sykį į miestą įpuolusiems žiopliams, nežinantiems kur eiti“, jie liepdavo pabučiuoti į užpakalį arba išsipirkti. Matyt, tą pačią statulą savo garsiojoje poemoje mini ir poetas Maironis.
Įdomu tai, kad bučinys kaip pasisveikinimo forma yra gerai žinomas tiek tradicinėje kaimo, tiek daugiakultūrinėje miesto erdvėje. Antai įžengus į kieno nors naują pirkią buvo įprasta bučiuoti krosnį, o pirmą kartą nuvažiavus į Vilnių juokauta, kad reikia pabučiuoti žydaitę...
Prancūzė Magdalena*, kurios pavardės jau niekas dabar nebeatmena, buvo pirmoji modistė** Žemaitijoje. Į Raseinius iš Varšuvos ji atvyko valdant Augustui III***. Ta nepaprasta būtybė, išsipuošusi pagal naujausią paryžietišką žurnalą, duodanti toną visai provincijai, savo atsiradimu sukėlė triukšmo ir sujudino visas žemaites, kurios iš pradžių nelabai buvo jai palankios, nes visas jaunimas traukė į Raseinius, nelyginant į atlaidus.
Betgi vėliau smalsumas ir tuštybė, silpnybės, bendros visoms Ievos dukterims, pergalėjo tą nepalankumą, ir jos pačios pradėjo lankytis: pirma tik pasižiūrėti to naujo pasaulio stebuklo, o paskui, pamėgusios visa, ką darė ir turėjo Magdalena, pačios ėmė jos pavyzdžiu puoštis ir visu kuo ja sekti, net drabužių spalvomis, elgesiu, povyza ir eisena.
Lengva įsivaizduoti, su kokia nuostaba žiūrėjo liaudis į tą naują metamorfozę. Tik pasirodydavo kas apsirengęs prancūziškai, liaudis rinkosi pulkais, lyg kokių stebuklų pasižiūrėti ir kalbėjo: „Išsiruošė kaip Raseinių Magdalena.“
Griežtai draudžiama Raseiniskis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Raseiniskis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Raseiniskis.lt nuorodą.
