2012 m. Gegužės 19 d., Šeštadienis,
Sodybą, kurioje gimiau, supo tankus alksnynas, beveik kilometriniu puslankiu mano Tėvo apsodintas juodųjų, raudonųjų serbentų ir agrastų krūmais. Tie vešlūs dideles kekes su stambiomis uogomis auginantys uogakrūmiai visi buvo Tėvo sukultūrinti. Buvusio Raseinių krašto šviesuolio sodyba skendo, kvepėjo žydinčių šeivamedžių ir alyvų krūmuos – rašo Janina Survilaitė.
Tai tikras rojaus kampelis.
Iš tolo matėsi senoje liepoje tarp tvirtų šakų įkeltas gandralizdis su kasmet gausia gandrų šeimyna – lyg vienu gyvenimu papildantis ir praturtinantis mažą, vos penkias sodybas turintį Žuveliškių kaimą (vėliau šis kaimas buvo perkrikštytas į „Žieveliškių“ kaimą), o dabar jo iš viso nėra. Per buvusio žydinčio kaimo vidurį bėga Kauno – Klaipėdos autostrada, kurios šlaitus skalauja Raseinių Žuvininkystės verslo tvenkiniai, ir kryžkelėje stovi visų pravažiuojančiųjų akis traukianti „karčiama“ „Karpynė“.
Vaikystėje šalia mano gimtojo namo dumblinomis taikingai ramiomis akimis žibėjo nendrėse ir ajeruose paskendęs prūdas, kuriame pravažiuojantys visų tolimesnių kaimų gyventojai pagirdydavo savo arklius ir, pervažiavę per atvirą seklų prūdo pakraščio vandenį, galėdavo gerai sudrėkinti perdžiūvusius vežimų ratus, kad toliau kietais akmenuotais keliukais bedardant ratlankiai nenulakstytų.
Kaip godžiai geria, muistosi, šlapiais snukiais vienas kitą krapina, taškosi mauruotu vandeniu, savo kietomis kaktomis kasosi savo stangrius sprandus ir smagiai ilgus šlapius karčius purto bėriukai, sarčiukai ir juodžiukai – tokie mano vaikystėje matyti vaizdai atrodė užburiamai, dieviškai nuostabūs... Todėl tik išgirdusi, kad pro šalį rieda ratai (raseiniškiai vadindavome brikos), kaip kulka lėkdavau pasižiūrėti ir tuo gyvu vaizdu pasigrožėti.
Neprisimenu, kurioje pradinės mokyklos klasėje gavusi užduotį parašyti laisva tema rašinėlį, iš visos širdelės ir šilčiausių jausmų sukaupusi, sukūriau ilgą „personifikacinį“ pasakojimą apie mano prūde geriančius ir tarp savęs besikalbančius arkliukus. Atsitiko taip, kad mano mokytojas, neturėdamas jokios fantazijos ir perdėtai realistiškas, iš mano rašinio prieš visą klasę išsijuokė ir išsityčiojo, garsiai su ironija pabrėžtinai paskelbdamas: „Tik pamanykite, Survilaitės arkliai moka kalbėtis!..“
Vaikams buvo daug skanaus juoko, o man tik ašarų pakalnė ir ilgalaikė labai karti, man sunkiai pakeliama patyčių dozė: „Tai, apie ką tavo arkliai kalbasi? Gal tu pati su jais pasikalbi? Apie ką kalbiesi?.. O gal tu arklių kalbą moki?“ ir t. t., ir t. t. – lyg mirtini nuodai pribaiginėjo mane vaikų patyčos. Kad vaikai gali būti labai žiaurūs ir negailestingi, – tą patvirtina ne vien vaikų psichologai... Nuo to laiko savo rašinėlius stengiausi rašyti realiai ir žemiškai – taip, kaip visi...
Dar viena mano kaimo asmeniško pasigėrėjimo atrakcija buvo kaimo vakaruose stūksantis senas krūmais ir medžiais apaugęs Palendrių piliakalnis. Atrodo niekuo ypatingu neišsiskiriantis nuo kitų Lietuvos piliakalnių, tačiau jis irgi turėjo savo skaudžią, tragiškais istoriniais įvykiais pažymėtą istoriją, paženklintą net visos Lietuvos žemėlapyje.
Prie jo buvo varomi ir šaudomi Raseinių žydai... Mūsų šeimai jis papildomai reiškė mūsų šeimos tragediją, nes 1946 metais netoli šio Piliakakalnio per Šv. Petrą (birželio 29 d.) berinkami žemuoges žuvo mano du broliukai...
Eugeniukas (10 metų), kuris netyčia užlipo ant nuo karo likusios minos, susisprogdino save ir mirtinai sužeidė netoli žemuoges renkantį broliuką Juozuką (14 metų).
Šią šeimos tragediją prisimenu lyg baisaus košmaro sapną, ir visada stengiuosi maldomis jį nuvyti kuo toliau nuo savo amžiams sužeistos, niekada neišgyjančios sielos...
Prisimenu, per broliukų šermenis Mama mane išmokė sukalbėti jiems „Amžiną atilsį“, sakydama, kad jiems danguje toji maldelė labai pagelbės.
„Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tenai, tešviečia...“ – kartojau ir kartojau po šimtus kartų, įsivaizduodama, kad, kažkur sėdėdami ant debesėlio, jie girdi mano maldelę ir tikriausiai džiaugiasi...
Dažnai nubėgdavau ir prie Piliakalnio į broliukų žuvimo vietą, kur riedant per skruostus ašarėlėms vis kalbėdavau ir kalbėdavau jiems „Amžiną atilsį“.
Vieną dieną susivokiau, kad „Amžiną atilsį“ man reikia sukalbėti ir čia pat gulintiems sušaudytiems žydams. Kai pasigyriau Mamai, kad kalbu maldą ir žydams, mama paaiškino, jog žydai turi kitokią religiją ir kitokias maldas, tačiau pagyrė, kad darau gerai – mirusieji vis tiek tave supras ir pasidžiaugs. Kalbėk ir jiems...
Įdomu, kad būdama dar maža tautos tragediją, susijusią su žydų šaudymu, labai aiškiai realizavau: tai yra skaudžiai išgyvenau ir smerkiau jų žudikus. Net konkretų žmogų, pavarde Savickis, pažinau. Pirmiausia atkreipiau dėmesį į tai, kad sutikus tolimesnį kaimyną Savickį, Mama su juo nesisveikina, kai šiaip mano kaime niekas pro nieką nepraeidavo nepasisveikinę.
„Kodėl, mama, su tuo žmogum nesisveikini?“ – paklausiau. „Jis labai blogas žmogus. Su juo niekas nesisveikina“, – paaiškino mama. „Ką blogo jis padarė?“ – „Mūsų kaimynai matė jį varantį šaudyti žydus...“
Tai buvo paprasčiausias kaimiečių moralinis teismas žudikui, kuris, kiek žinau, buvo labai veiksmingas, nes Savickis po kurio laiko, matyt, neišgyvendamas sąžinės priekaištų, savo daržinėje pasikorė.
Bernardinai.lt
Tai tikras rojaus kampelis.
Iš tolo matėsi senoje liepoje tarp tvirtų šakų įkeltas gandralizdis su kasmet gausia gandrų šeimyna – lyg vienu gyvenimu papildantis ir praturtinantis mažą, vos penkias sodybas turintį Žuveliškių kaimą (vėliau šis kaimas buvo perkrikštytas į „Žieveliškių“ kaimą), o dabar jo iš viso nėra. Per buvusio žydinčio kaimo vidurį bėga Kauno – Klaipėdos autostrada, kurios šlaitus skalauja Raseinių Žuvininkystės verslo tvenkiniai, ir kryžkelėje stovi visų pravažiuojančiųjų akis traukianti „karčiama“ „Karpynė“.
Vaikystėje šalia mano gimtojo namo dumblinomis taikingai ramiomis akimis žibėjo nendrėse ir ajeruose paskendęs prūdas, kuriame pravažiuojantys visų tolimesnių kaimų gyventojai pagirdydavo savo arklius ir, pervažiavę per atvirą seklų prūdo pakraščio vandenį, galėdavo gerai sudrėkinti perdžiūvusius vežimų ratus, kad toliau kietais akmenuotais keliukais bedardant ratlankiai nenulakstytų.
Kaip godžiai geria, muistosi, šlapiais snukiais vienas kitą krapina, taškosi mauruotu vandeniu, savo kietomis kaktomis kasosi savo stangrius sprandus ir smagiai ilgus šlapius karčius purto bėriukai, sarčiukai ir juodžiukai – tokie mano vaikystėje matyti vaizdai atrodė užburiamai, dieviškai nuostabūs... Todėl tik išgirdusi, kad pro šalį rieda ratai (raseiniškiai vadindavome brikos), kaip kulka lėkdavau pasižiūrėti ir tuo gyvu vaizdu pasigrožėti.
Neprisimenu, kurioje pradinės mokyklos klasėje gavusi užduotį parašyti laisva tema rašinėlį, iš visos širdelės ir šilčiausių jausmų sukaupusi, sukūriau ilgą „personifikacinį“ pasakojimą apie mano prūde geriančius ir tarp savęs besikalbančius arkliukus. Atsitiko taip, kad mano mokytojas, neturėdamas jokios fantazijos ir perdėtai realistiškas, iš mano rašinio prieš visą klasę išsijuokė ir išsityčiojo, garsiai su ironija pabrėžtinai paskelbdamas: „Tik pamanykite, Survilaitės arkliai moka kalbėtis!..“
Vaikams buvo daug skanaus juoko, o man tik ašarų pakalnė ir ilgalaikė labai karti, man sunkiai pakeliama patyčių dozė: „Tai, apie ką tavo arkliai kalbasi? Gal tu pati su jais pasikalbi? Apie ką kalbiesi?.. O gal tu arklių kalbą moki?“ ir t. t., ir t. t. – lyg mirtini nuodai pribaiginėjo mane vaikų patyčos. Kad vaikai gali būti labai žiaurūs ir negailestingi, – tą patvirtina ne vien vaikų psichologai... Nuo to laiko savo rašinėlius stengiausi rašyti realiai ir žemiškai – taip, kaip visi...
Dar viena mano kaimo asmeniško pasigėrėjimo atrakcija buvo kaimo vakaruose stūksantis senas krūmais ir medžiais apaugęs Palendrių piliakalnis. Atrodo niekuo ypatingu neišsiskiriantis nuo kitų Lietuvos piliakalnių, tačiau jis irgi turėjo savo skaudžią, tragiškais istoriniais įvykiais pažymėtą istoriją, paženklintą net visos Lietuvos žemėlapyje.
Prie jo buvo varomi ir šaudomi Raseinių žydai... Mūsų šeimai jis papildomai reiškė mūsų šeimos tragediją, nes 1946 metais netoli šio Piliakakalnio per Šv. Petrą (birželio 29 d.) berinkami žemuoges žuvo mano du broliukai...
Eugeniukas (10 metų), kuris netyčia užlipo ant nuo karo likusios minos, susisprogdino save ir mirtinai sužeidė netoli žemuoges renkantį broliuką Juozuką (14 metų).
Šią šeimos tragediją prisimenu lyg baisaus košmaro sapną, ir visada stengiuosi maldomis jį nuvyti kuo toliau nuo savo amžiams sužeistos, niekada neišgyjančios sielos...
Prisimenu, per broliukų šermenis Mama mane išmokė sukalbėti jiems „Amžiną atilsį“, sakydama, kad jiems danguje toji maldelė labai pagelbės.
„Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tenai, tešviečia...“ – kartojau ir kartojau po šimtus kartų, įsivaizduodama, kad, kažkur sėdėdami ant debesėlio, jie girdi mano maldelę ir tikriausiai džiaugiasi...
Dažnai nubėgdavau ir prie Piliakalnio į broliukų žuvimo vietą, kur riedant per skruostus ašarėlėms vis kalbėdavau ir kalbėdavau jiems „Amžiną atilsį“.
Vieną dieną susivokiau, kad „Amžiną atilsį“ man reikia sukalbėti ir čia pat gulintiems sušaudytiems žydams. Kai pasigyriau Mamai, kad kalbu maldą ir žydams, mama paaiškino, jog žydai turi kitokią religiją ir kitokias maldas, tačiau pagyrė, kad darau gerai – mirusieji vis tiek tave supras ir pasidžiaugs. Kalbėk ir jiems...
Įdomu, kad būdama dar maža tautos tragediją, susijusią su žydų šaudymu, labai aiškiai realizavau: tai yra skaudžiai išgyvenau ir smerkiau jų žudikus. Net konkretų žmogų, pavarde Savickis, pažinau. Pirmiausia atkreipiau dėmesį į tai, kad sutikus tolimesnį kaimyną Savickį, Mama su juo nesisveikina, kai šiaip mano kaime niekas pro nieką nepraeidavo nepasisveikinę.
„Kodėl, mama, su tuo žmogum nesisveikini?“ – paklausiau. „Jis labai blogas žmogus. Su juo niekas nesisveikina“, – paaiškino mama. „Ką blogo jis padarė?“ – „Mūsų kaimynai matė jį varantį šaudyti žydus...“
Tai buvo paprasčiausias kaimiečių moralinis teismas žudikui, kuris, kiek žinau, buvo labai veiksmingas, nes Savickis po kurio laiko, matyt, neišgyvendamas sąžinės priekaištų, savo daržinėje pasikorė.
Bernardinai.lt
Griežtai draudžiama Raseiniskis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Raseiniskis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Raseiniskis.lt nuorodą.
