Šie mokslo metai tapo slenksčiu, kai pagal Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymą numatyta pradėti taikyti naująją kredito sampratą.

Apie Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemą (ECTS), prie kurios bando pereiti visa Europa nuo Bolonijos deklaracijos pasirašymo 1999 m., Lietuvoje vis daugiau diskutuojama iš esmės, o tam suburti Lietuvos aukštųjų mokyklų atstovai – nacionalinio projekto ekspertai – baigia ruošti rekomendacijas kokybinei kaitai. Vienas projekto ekspertų, Mykolo Romerio universiteto prorektorius doc. dr. Giedrius Viliūnas pateikia projekte ruošiamos koncepcijos komentarą.

Nauja studijų filosofija

Šio nacionalinio projekto esmė neapsiriboja tik kreditų kaupimo ir perkėlimo sistemos adaptavimu Lietuvoje. Tai projektas apie kreditais pagrįstą studijų filosofiją, orientuotą į studento studijas, bet ne į dėstytoją ar disciplinos struktūrą. Visi drauge perimame ir adaptuojame Lietuvoje tam tikrą šiandieninę, šiuolaikinę studijų filosofiją, Tuning Educational Structures in Europe (Tuning) studijų filosofiją. Ji duoda sistemingą žvilgsnį į visą studijų procesą – į studijų sąsajas su veiklos pasauliu, į studijų sandarą, metodus, vertę ir vieną su kitu tarsi „sukabina“. Taip gimsta studijų perorientavimas nuo disciplinos, nuo dėstytojo, nuo išteklių į studentų poreikius.

Tokiu būdu mes nuosekliai pereiname prie kalbos apie kompetencijas – apie tai, ko reikia studentui, pasirinkusiam vieną ar kitą sritį. Mano manymu, teisinga galvoti, jog kompetencijos, kaip studijų pagrindas, gimsta kalbantis su profesiniu lauku – diskusijose apie tai, ko reikia praktikams. Atsiranda kompetencijų rinkinys, kuris išverčiamas į dalykinių studijų siekinių kalbą, ir duoda tam tikrus rezultatus.

Todėl ir kiekvienos studijų programos rengimas turėtų prasidėti nuo nišos identifikavimo, jos reikalingumo suradimo ir turimų išteklių įvertinimo. Programa turi būti nuosekli, tolydi ir sudaryti prielaidas siekti studijų rezultatų, reikalingų numatyto lygmens bendrosioms ir dalykinėms kompetencijoms bei kvalifikacijai įgyti. Tarpusavyje susijusios studijų programos dalys turi sudaryti darnią visumą, kryptingai siekti galutinio ugdymo tikslo. Todėl ir kompetencijos turi būti ugdomos ne pagal konkretų dalyką, o pagal dalykų seką. Turbūt sunku įsivaizduoti, kad kokia nors kompetencija – ar dalykinė, ar bendroji – būtų išugdoma vienu studijų dalyku.

Aktyvus studentas – būtinas siekis

Jeigu mes darome prielaidą ir tikimės, kad studentas yra aktyvus, sprendžiantis ir atsakingas studijų proceso dalyvis, labai svarbu skatinti studentus įsitraukti į studijų procesą. Kol kas su masinėmis paskaitomis mūsų universitetuose tai galbūt skamba labiau kaip utopija, bet mes turime link to judėti. Studentas taip pat privalo įsipareigoti – duoti atsakymą apie tai, ar jam studijų procesas tiko, ar ne. Jeigu studentas nepasisakė, nedalyvavo studijų procese – jis negali reikšti pretenzijų. Čia būtų žingsnis, kuriant tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą. Mes akcentuojame ne mokymą, o mokymąsi. Akcentas ne tai, kaip aš mokiau, o ką išmokiau. Ne ką pateikiau sau suprantama kalba, sau suprantamu žargonu, arba aš kalbėjau per tyliai, arba kažko nepaaiškinau, o ką jis suprato.